Monodinė (solinė) vokalinė ir instrumentinė muzika, tiek su akompanimentu, tiek be jo, atsirado iš to paties šaltinio. Pirmiausia imta taip aranžuoti daugiabalsius polifoninius madrigalus ar motetus, kad 3-6 balsams skirtame kūrinyje vienas balsas ar melodinis instrumentas grodavo viršutinį balsą, o klavišinis instrumentas (vargonai, klavesinas ar, kur kas rečiau, klavikordas) „susumuodavo“ visų likusių balsų polifoninę faktūrą – pastarasis metodas vėliau buvo pavadintas basso continuo. Iš to išsivystė dvi aiškios kryptys: vokalinių ir instrumentinių diminucijų praktika (ornamentinis melodijos puošimas smulkesnėmis natomis) ir laisvos monodinės kompozicijos – intrumentinės kanconos bei sonatos ir vokalinis monodinis motetas.
Ši programa „pasakoja istoriją“, kaip gimė sakralinė monodija ir instrumentiniai solo kūriniai su akompanimentu. Nuostabiuose vokaliniuose Tarquinio Merulos, Girolamo Frescobaldi ir Claudio Monteverdi motetuose girdime, kaip ankstyvieji daugiabalsiai polifoniniai kūriniai, „sumažinti“ iki vieno balso arba vargonų, išsivystė iki brandžiausių virtuozinių baroko monodijos perlų. Klausydamiesi Monteverdi „Salve Regina“ arba „O quam pulchra“ esame liudininkai, kaip pasaulietinė seconda prattica – naujasis barokinis kompozicijos stilius – buvo pritaikytas sakralinei kūrybai. Kraštutinė laisvė balsui, melodijos forma, simboliškai išryškinanti teksto prasmę, padaro šiuos kūrinius kertiniais sakralinės monodijos pavyzdžiais.
Panašų procesą galima stebėti klausantis instrumentinių monodijų. Pirmosios sonatos/kanconos skirtos atlikti per ogni sorta di strumenti (bet kokiais instrumentais), o vėliau kūriniai pradedami komponuoti atsižvelgiant į konkretaus instrumento prigimtį, pavyzdžiui, korneto, išilginės fleitos ar smuiko. G. M. Cesare, G. B. Riccio ir D. Castello kompozicijose akivaizdu, kad taip gerai pažinti instrumentą įmanoma tik pačiam kompozitoriui juo virtuoziškai grojant, o taip pat jaučiamas vis drąsesnis eksperimentavimas forma. Instrumentiniuose kūriniuose, nuo paprastos Riccio kanconos iki labiau artikuliuotų Merulos ir Castello sonatų, atsispindi to laikotarpio vokaliniame repertuare vykę procesai.
