Venecija, Neapolis ir Roma XVII a. pradžioje

Ši programa – tai panorama, kurioje atsiskleidžia turtinga XVII a. pirmos pusės Italijos muzikos scena, jos klavišinių instrumentų ir, visų pirma, vargonų repertuaras. Su bažnyčia glaudžiai susijusio instrumento – vargonų – muzika tuo metu tapo žymiai įvairesne, nors didžiąja dalimi buvo susijusi su liturgija. Tačiau tuo pačiu visoje Italijoje nuo pat Šiaurės iki Pietų kompozitoriai, kurie buvo dažniausiai puikūs improvizuotojai, naudojo šį instrumentą tyrinėdami begalines naujos baroko muzikos kalbos galimybes.

Šiaurės Italijoje neabejotinai didžiausias muzikos centras buvo Venecija. Dveji Šv. Marko bazilikos vargonai matė geriausius vieną po kito čia dirbusius kompozitorius, įskaitant ir Andrea Gabrieli bei jo sūnėną Giovanni Gabrieli. Abu jie paliko daugybę kūrinių vargonams – ričerkarus, tokatas, kanconas. Kanconų šaltiniu dažnai buvo platus „prancūziškų dainų” repertuaras – naudotos tiesioginės, bet ornamentuotos šių dainų adaptacijos arba pasiskolintos jų temos. Kompozitorius Giovanni Picchi praktikavosi „Dei Frari” bažnyčioje, o garsiausias tų laikų vargonininkas Claudio Merulo dirbo Šv. Marko bazilikoje daugiau nei 20 metų prieš išvykdamas į Parmą. Jo ilgos tokatos, be kitų kūrinių, tapo pavyzdiniais žanro modeliais, įkvėpusiais muzikantų kartas visoje Europoje.

Venecijos atitikmuo Pietų Italijoje buvo Neapolis, išskirtinis muzikos centras dar nuo XVI amžiaus. Čia ne italas, o flamandas Jean de Macque, kuris savo naujoje tėvynėje buvo vadinamas Giovanni de Macque, tapo nuostabios Neapolio klavišinių instrumentų kompozicijos mokyklos įkūrėju. Jo kūriniams, ypač „stravaganzoms”, būdingas glaustumas ir moderni harmonija. Tarnaudamas pas Fabrizio Gesualdo jis labai stipriai įtakojo jaunąjį Carlo Gesualdo, savo šeimininko sūnų. Tarp de Macque mokinių išsiskiria du genijai, kurie abu dirbo Neapolio „Santissima Anunziata” bažnyčioje: vargonininkas ir arfininkas Ascanio Mayone ir Giovanni Maria Trabaci, kuris tarnavo ir vicekaraliui. Jų muzika įspūdingai pratęsia mokytojo novatoriškumą, tuo pačiu likdama pavyzdiniais kontrapunkto modeliais ir naudodama tradicines to laikotarpio formas.

Galiausiai būtent Romoje, prie Šv. Petro bazilikos vargonų, karaliavo muzikantas, kurio šlovė neišblėso iki pat šių dienų – Girolamo Frescobaldi. Jis pasiekė išradingumo ir ekspresyvumo viršūnę kontrapunkto muzikinėje kalboje, suteikdamas jai gausybę emocijų ir afektų – „sielos aistrų” išraiškų. Šio unikalaus derinio dėka jo genialumas neblėso metų metais ir daugybę amžių, pritraukdamas minias iš visos Europos pasiklausyti jo „tūkstančio išradimų”, skambinamų Šv. Petro bazilikos vargonais. Vienas iš originaliausių jo muzikos bruožų – tai gebėjimas išplėtoti meistrišką muzikinę architektūrą iš paprasčiausios medžiagos – dviejų gegutės garsų, šešių heksakordo natų ar populiarios dainos „La Monica” melodijos.
Savo įvairove, vaizduote ir muzikinės kalbos meistryste XVII a. pirmos pusės Italijos vargonų repertuaras išlieka neišsemiamu įkvėpimo ir muzikos emocijų šaltiniu.