Kuri vieta galėtų geriau perteikti Venecijos dvasią nei San Marco bazilika? Šiais laikais ji vis dar skamba praėjusių amžių aidais su tokia pat magija ir paslaptingumu. Ypatinga jos architektūra pagimdė Venecijos polichorinę muziką: kompozitoriai, suvokdami garso efektus, kuriuos sukelia muzikavimas iš skirtingų balkonų, tuo pasinaudojo integruodami šiuos efektus į savo kūrinius. Taip sukurtos stereofoninės kompozicijos buvo išties įspūdingos.
Iš šių drąsių kompozitorių labiausiai išsiskiria pavardė Gabrieli. Andrea Gabrieli sukūrė daugiau nei 400 kūrinių, daugiausia vokalinės sakralinės muzikos: motetų, kuriuose dainuoja du ar daugiau chorų ir kurių balsus kartais pakeičia instrumentai.
Venecijos polichorinės muzikos kulminacija pasiekta paskutiniaisiais XVI a. dešimtmečiais, kai Giovanni Gabrieli, Andrea sūnėnas, dirbo San Marco vargonininku ir kompozitoriumi. Jis pirmasis natose tiksliai nurodė naudotinus instrumentus (įskaitant didelius varinių pučiamųjų ansamblius), pradėjo užrašinėti kai kuriuos interpretacijos niuansus ir kurti įspūdingus aido efektus.
San Marco bazilikoje sukurtos muzikos šlovė pritraukė daug kompozitorių, kurie vėliau šias muzikos naujoves paskleidė visoje Europoje. Po 1603 metų, be orkestro, solistų ir chorų, San Marco muzikinėje praktikoje atsirado ir basso continuo. Tarp instrumentalistų, išgarsinusių šias kompozicijas ir išgarsinusių Veneciją, buvo kornetininkas Giovanni Bassano, kuriam Andrea Gabrieli kūrė įspūdingos instrumentinės technikos reikalaujančias korneto partijas. G. Bassano Venecijoje vadovavo kelioms piffari grupėms (pučiamųjų instrumentų ansambliams).
XVII a. pradžioje San Marco muzikinis gyvenimas buvo prigesęs, kol 1612 m. čia atvyko naujasis kapelmeisteris Claudio Monteverdi, kurio „Mišparai Palaimintajai Mergelei“ atvėrė naują ir originalų muzikos kelią. Mišparai yra didelis ir įspūdingas kūrinys, suderinantis maldą ir virtuoziškumą, intymumą ir monumentalumą – sukurtas žmogaus, kuris tarnavo ir bažnyčiai, ir teatrui. Giliai novatoriška muzika demonstruoja aukščiausią kompozicijos išmanymą, o Baroko epochai būdingas aido metodas čia kuria iliuzijas ir pasitelkia žodžių žaismą.
