Baroko laikotarpiu daugelis italų kompozitorių rašė kūrinius vargonams. Garsiausias iš jų neabejotinai buvo Girolamo Frescobaldi, kuris būdamas vos trisdešimties metų tapo Šv. Petro Bazilikos Romoje vargonininku. Jo šlovė neužgeso ir po mirties – net pats Johanas Sebastianas Bachas nukopijavo paskutinį italų maestro natų rinkinį "Fiori musicali".
Netoli Florencijos gimęs Bernardo Pasquini savo sėkmę rado taip pat Romoje, kur tapo garsaus smuikininko Arcangelo Corelli vargonininku.
A. Corelli buvo žinomas visoje Europoje, jo muzika pasiekė net Pietų Ameriką, Paragvajų, kur jėzuitų misijoje dirbo Domenico Zipoli. Jėzuitai skleidė sakralinę muziką tarp Amerikos indėnų, mokė juos groti instrumentais bei juos gaminti. D. Zipoli sonatoje yra keletas A. Corelli muzikos smuikui puslapių, kuriuos Zipoli pritaikė vargonams.
Bernardo Storace istoriją gaubia paslaptis: jis buvo Mesinos vargonininkas Sicilijoje, tačiau visi su jo gyvenimu susiję dokumentai buvo sunaikinti per 1900 m. miestą nusiaubusį žemės drebėjimą. Išliko vienintelis Venecijoje išspausdintas jo natų rinkinys, ir tik vienas jo egzempliorius.
Dėl melodinių linijų paprastumo ir nesudėtingos harmonijos, Giovanni Battista Sammartini ir Giuseppe Gonelli sonatos priartėja prie klasicistinio stiliaus. Sonatų muzika maloni ir betarpiška, jos tapo pavyzdžiu Mozartui ir visai muzikantų kartai, kuri atvedė prie klasicistinio stiliaus gimimo.
