Tarp kvėpavimo ir stygų

Tarp kvėpavimo ir stygų: vokiečių baroko koncertai išilginei fleitai, violai da gambai ir klavesinui

‍

Ši programa kviečia mus į rafinuotą ir daugiasluoksnį vokiškojo baroko garsų pasaulį – laikotarpį, kuriame muzikinė kalba pasiekia retą pusiausvyrą tarp intelektualios struktūros ir betarpiško ekspresyvumo. Jos centre – stilių, instrumentų ir afektų dialogas, įkūnytas Georgo Philippo Telemanno, Johanno Sebastiano Bacho ir Johanno Gottliebo Grauno kūriniuose. Kiekvienas jų savaip tyrinėja įtampą tarptradicijos ir naujovių.

Telemanno Siuita-uvertiūra a-moll atskleidžia europinių muzikos stilių sintezę: ji remiasi prancūziškos uvertiūros tradicija, tačiau yra persmelkta itališko spontaniškumo ir retorinės gyvybės. Tokiose dalyse kaip „Les Plaisirs“ (lt. Malonumai)  ir „Airà l’Italien“ (lt. Arija itališku stiliumi)rafinuota dvaro elegancija užleidžia vietą betarpiškesnei, ekspresyvesnei kalbai, atskleisdama išskirtinį Telemanno gebėjimą stilistinius kontrastus paversti vientisu muzikiniu pasakojimu.

Grauno koncertas violai dagambai mus nukelia į introspektyvesnį pasaulį. Sukurtas tuo metu, kai šio instrumento populiarumas jau mažėjo, kūrinys perteikia gyvybės trapumą. Jo centrinė „Adagio“ dalis skleidžiasi tarsi intymi išpažintis, kurioje viola da gamba beveik dainuoja, melancholiškai ir švelniai.

Bacho Koncerte klavesinui A-dur klavišinis instrumentas tampa tikruoju protagonistu. Po pirmosios ir trečiosios dalių architektūriniu aiškumu ir ritmine energija slypi lyrinė „Larghetto“ dalies šerdis, kur klavesinas peržengia savo perkusinę prigimtį ir įgyja beveik vokalinį išraiškingumą.

Programą vainikuoja Telemanno Koncertas išilginei fleitai ir violai da gambai – tai apmąstymas apie šių instrumentų kontrastą ir vienas kito papildymą. Šviesus, judrus išilginės fleitos skambesys ir tamsesnė, introspektyvi violos da gambos sonorika kuria subtilų dialogą, ypač intymioje „Dolce“ (lt. Švelniai) dalyje.

Ši programa – tai ne tik kūrinių seka, bet ir nuosekli muzikinės tapatybės analizė: nacionalinių stilių, viešo spindesio ir privataus išgyvenimo, struktūrinio aiškumo ir emocinio intensyvumo tyrinėjimai. Būtent šioje trapioje pusiausvyroje vokiškasis barokas atranda savo giliausią balsą.

Rodrigo Calveyra

‍

‍

‍