Renesanso ir Baroko epochoje styginius instrumentus atstovavo dvi konkuruojančios „dinastijos“: viola da gamba šeima ir viola da braccio (smuikų) šeima. Jos abi greičiausiai kilę iš Artimųjų Rytų arba Šiaurės Afrikos ir atkeliavo į Europą vėlyvaisiais viduramžiais. Viola da gamba gana greitai paplito rūmuose ir buvo naudojama krikščioniškoje sakralinėje muzikoje. Tai buvo kilmingųjų instrumentas, o smuikų giminė naudota žemesnės klasės pasaulietinėje aplinkoje, daugiausia liaudies muzikai. Situacija pradėjo keistis XVI a., kai „smuikų šeimą“ pamažu įsileido į rūmus. Muzikantai pradėjo smuikais groti vis sudėtingesnę muziką, o instrumentų meistrai kūrė vis rafinuotesnius smuikų modelius.
Bosinis viola da braccio šeimos instrumentas, kitaip vadinamas basso di violino (bosinis smuikas) buvo žemiausias instrumentas smuikų konsorte, sudarytame iš 5–7 skirtingo dydžio, registrų ir derinimo smuikų. Bosinis smuikas atliko harmoninio pagrindo vaidmenį (panašiai kaip ir kiti bosiniai instrumentai), akomponavo kitiems balsams, grodamas palyginti paprastas, mažiau virtuoziškas partijas kaip aukštesni smuikai. Tačiau tobulėjant grojimo technikai atsirado naujų muzikinės raiškos galimybių, ir kompozitoriai pradėjo rašyti solinę muziką ir bosams.
Šioje programoje skamba gana reta XVII a. muzika bosiniam smuikui, sukurta labiausiai „ambicingiems“ jo atlikėjams. Šalia kūrinių, paimtų iš opusų, kuriuose kompozitoriai nurodo (kaip įprasta šiuolaikinėje muzikos praktikoje) alternatyvias instrumentuotes, skambės ir kūriniai solo klavišiniams instrumentams – vargonams ir klavesinui.
