Ispanijos Aukso amžius, arba “Siglo de Oro”, kaip jis dažniausiai vadinamas, buvo laikotarpis, kai valdant ispanų ir Ispanijos Habsburgų katalikų monarchams Ispanijos imperija politiškai augo, o jos menai ir literatūra pasiekė savo aukštumas. Šio periodo pradžia istorikai simboliškai laiko itin svarbius 1492 metus, kurie ženklino “Reconquista” pabaigą – t.y. Iberijos teritorijų susigrąžinimą iš Maurų, Kolumbo kelionę į Naująjį pasaulį ir pirmosios ispanų (kastilų) kalbos gramatikos išleidimą. Laikotarpio pabaiga paprastai siejama su 1659 metais – Prancūzijos ir Ispanijos karo pabaiga.
Tai buvo nepaprastai turtingi laikai, kuomet menai klestėjo visoje šalyje. XVI a. muzikoje dominavo Tomás Luis de Victoria, Cristóbal de Morales ir Francisco Guerrero – jie laikomi vienais svarbiausų šio amžiaus kompozitorių visoje Europoje.
Tuo pačiu metu Neapolio karalystė (Pietų Italija ir Sicilija) priklausė Aragono karalystei, vienai iš pačių galingiausių Ispanijos dinastijų. Dėl to tarp šių šalių vyko beprecedentinė kultūrinė apykaita, leidusi susiformuoti unikaliam muzikos stiliui, kurį aptinkame Sigismondo d’India, Giovanni Maria Trabacci ir Cataldo Amodei muzikoje.
Ispanijos Nyderlandus nuo 1556 iki 1714 metų valdė ispaniškoji Habsburgų dinastijos atšaka. Šiai teritorijai priklausė dabartinės Olandijos Pietūs ir beveik visa Belgija. Mateo Romero buvo Belgijoje gimęs ispanų kompozitorius, dirbęs kapelmeisteriu Flamandų kapeloje – viename iš dviejų Ispanijos Karaliaus Filipo II chorų (antrasis – Ispanijos kapela). M. Romero buvo vienas labiausiai vertinamų kompozitorių tais laikais, vadinamas “El maestro capitán”
“Siglo de Oro” – tai programa, atskleidžianti nuostabią Ispanijos Aukso amžiaus sakralinės ir pasaulietinės muzikos įvairovę.
