Folkloro įtaka XVI–XVII a. vargonų muzikoje

Ankstesniais amžiais profesionalioji muzika, šokis ir liaudies tradicijos buvo glaudžiai susijusios ir veikė viena kitą. Renesanso ir baroko laikais klavišinė muzika ypač artimai siejosi su šokiu. Šokių melodijos rėmėsi aiškiais ritminiais ir harmoniniais modeliais, būdingais tokiems šokiams kaip pavana, galjarda, kurantė ar saltarelas.

Greta dvaro šokių egzistavo ir liaudiškesnės kilmės modeliai, vadinti „tenorais“. Tai buvo liaudies muzikos įkvėptos melodinės ir harmoninės formos, tokios kaip senasis pasamecas, romaneska, Ruggero ir folija – jos naudotos kaip kompozicijų ir improvizacijų pagrindas. Šios formos, dažnai grindžiamos pasikartojančia boso linija, buvo plačiai paplitusios ir kūrė tamprų ryšį tarp profesionaliosios ir liaudies muzikos.

Programa prasideda Pietų Italijoje dviem Valente kūriniais, išleistais Neapolyje 1576 m., prieš kuriuos skamba De Macque’o „Intrata d’Organo“ (lt. vargonų įžanga). „Lo Ballo dell’Intorcia“ yra gyvas šokis, panašus į senąjį pasamecą, atliekamas šokėjams perdavinėjant deglą. „La Romanesca“ pagrindą sudaro ispaniškos kilmės pasikartojantis bosas. Toliau skamba ispanų kompozitoriaus Cabezóno variacijos pagal „El canto llano del Cavallero“ – populiarią dainą, arba villancico, pasakojančią apie damą, žadančią ištikimybę savo riteriui.

Johno Dowland’o „Pavana Lachrimae“ – lėtas ir iškilmingas šokis, taip pat žinomas pavadinimu „Flow, my tears“. Jo melancholišką melodiją panaudojo daugelis kompozitorių, tarp jų ir Sweelinck, kurio versija atliekama šioje programoje. „Balletto del Granduca“ kilo iš Emilio de’ Cavalieri 1589 m. sukurtos „Aria di Fiorenza“. Šis kūrinys tapo labai populiarus, o Sweelincko versiją sudaro keturios variacijos.

Gegutės garsas baroko laikais dažnai buvo naudojamas kaip muzikinis pokštas. Frescobaldi „Capriccio sopra il Cucco“ atskleidžia didelį kompozitoriaus meistriškumą ir yra sudarytas iš kelių kontrastingų dalių.

Melodija „La Monica“ pasakoja apie jauną moterį, nenorinčią tapti vienuole: „Motina, neversk manęs tapti vienuole“. Ši melodija XVI–XVII a. Europoje buvo labai populiari. Prancūzijoje ji buvo žinoma kaip „Chant de la nonnette“, o Vokietijoje – kaip „Ich ging einmal spazieren“. Ji buvo naudojama ir sakralinėje muzikoje, kaip kalėdinė giesmė „Une vierge pucelle“ ir choralas „Von Gott will ich nicht lassen“. Šioje programoje skambantis kūrinys „Le Moniche“, po kurio atliekamos dvi Leydingo versijos, parodo, kaip ši melodija kito laikui bėgant.

Frescobaldi kūrinyje „Capriccio sopra l’aria di Ruggero“ kompozitorius sujungia Ruggero modelį su populiaria melodija „Fra Jacopino“ – sena daina, siejama su religinėmis piligrimystėmis.

Galiausiai programa baigiama Muffato „Ciacona“ ir Fischerio „Passacaglia“. Abu šie šokiai yra ispaniškos kilmės ir paprastai rašomi trijų dalių metre. Jų muzika grindžiama pasikartojančiu bosu ir daugybe variacijų. Baroko laikotarpiu šios formos buvo itin populiarios, jas naudojo didieji kompozitoriai, tokie kaip Corelli, Couperin, Handel ir Bach, sukūrę šedevrų, kuriais žavimasi iki šiol.

Massimiliano Raschietti