Missa Papae Marcelli

XVI amžiaus viduryje Vatikane kilo įnirtingos diskusijos dėl polifoninės muzikos vietos liturgijoje. Skeptikai teigė, kad sudėtinga tuo pačiu metu skambančių balsų pynė trukdė suprasti tekstą, ir laikė tai pakankama priežastimi uždrausti polifoninę muziką liturgijoje. Garsiausias šios nuomonės priešininkas, anot legendos, buvo popiežius Marcelijus II. Jo tvirtas įsitikinimas, kad polifonija gali būti aiškiai suprantama, turbūt buvo svarbiausias pareiškimas per visą jo pontifikatą, tetrukusį vos 22 dienas.

Giovanni Pierluigi da Palestrinai buvo pavesta sukurti naujas mišias, kurios įrodytų popiežiaus teisumą. Jo “Missa Papae Marcelli” tapo visapusiška sėkme: skaidrios kūrinio faktūros užtikrina aiškų tekstų girdimumą, tuo pačiu išlaikant polifonijos stilių ir rafinuotumą. Kūrinys tapo tridentinės polifonijos etalonu, įkvėpė ištisas kompozitorių kartas ir pelnė Palestrinai „polifonijos gelbėtojo“ vardą.

Pirmoji koncerto dalis skiriama Belgijos kompozitoriui Roland de Lassus, gimusiam Monse 1532 m., kurio “Lamentationes” priskiriamos prie jautriausių kūrinių polifoninės muzikos repertuare.