Palestrinos palikimas vargonų repertuare

Ši programa skirta Palestrinos palikimui. Vieno iš svarbiausių Renesanso polifoninės muzikos atstovų  įtaka neapsiribojo vien tik Romos mokykla (kuriai priklausė Ruggero Giovanelli, Girolamo Frescobaldi ir Michelangelo Rossi), bet paveikė daugumą vėlyvojo XVI a. ir XVII a. kompozitorių. Palestrinos amžininkai italai, be abejonės, stipriai jautė šio Romos meistro įtaką, tačiau ji akivaizdi ir toli kitapus Alpių: Ispanijoje kontrapunkto meną iki naujų aukštumų pakėlė Francisco Corrêa de Arauxo, o Amsterdame Jan Pieterszoon Sweelinck kontrapunktą pavertė vargonų mokyklos pamatu, kurios vaisiai subrendo Vokietijoje ir turėjo įtakos net Johannui Sebastianui Bachui.

Gali pasirodyti netikėta, kad solo vargonų programa skiriama Palestrinai – kompozitoriui, rašiusiam beveik vien tik vokalinę muziką ir, regis, visai nekūrusiam vargonams. Jo kūrinių kataloge vargonams priskiriami vos aštuoni ričerkarai, bet gali būti, kad jie sukurti ne jo paties, o kokio giminaičio arba mokinio. Vis dėlto vargonai iš esmės yra polifoninis instrumentas, o vėlyvojo Renesanso laikotarpiu jų raidą stipriai veikė vokalinė muzika – vargonininkai ją laikė pavyzdžiu ir stengėsi atkartoti. Todėl visiškai natūralu, kad Palestrina turėjo netiesioginę, bet labai stiprią įtaką vargonų muzikai.

Tačiau kai kurie ankstyvojo baroko laikotarpio muzikai priešinosi Palestrinos stiliui ir siūlė kitokį muzikinį kelią, Claudio Monteverdi pavadintą „seconda prattica“ (lt. antroji praktika). Tarp šio kelio propaguotojų buvo Frescobaldi ir Palestrinos mokinys Rossi – jie perėmė mokytojo kontrapunktą, tačiau sukūrė visiškai kitokį muzikinį stilių, paremtą judesiu, energijos tėkme ir disonanso paieška. Stulbinantis prancūzų kompozitoriaus Luiso Couperino kūrinys „Fantaisie Duretez“ taip pat liudija šios itališkos įtakos pėdsakus. Taigi programa atskleidžia ir šią Palestrinos palikimo pusę – ji paskatino barokinės muzikos gimimą.